Sporto laimėjimai

Kylančios Lietuvos bokso žvaigždės treneriai: toks talentas pasitaiko kartą per dvidešimt metų

Sportas tai ne tik fizinė mėgėjiška ar profesionali veikla, bet ir gyvenimo būdas, kurio pasirinkimas ypač jaunam žmogui gali tapti bendravimo būdu ar kelrode žvaigžde įvairių pagundų ar negandų kupiname pasaulyje. Ilgametis Sostinės sporto centro bokso treneris Valerijus Krivojus sako, kad tarp jo treniruojamų jaunuolių galima rasti talentų, kurie pasaulį išvysta tik kartą per dvidešimtmetį. Vienas tokių – 17-metis Vladimir Abromovas, kuris sportininko kelią pradėjo vos prieš trejus metus, per kuriuos spėjo iškovoti ir Europos jaunių čempionato bronzą.

Jų gyvenimas – boksas

Sostinės sporto centro treneris Valerijus Krivojus drauge su kolega Valentinu Mironov treniruoja jaunąją kartą boksininkų, kurie stebina savo pasiekimais.

„Mūsų gyvenimas – boksas“, – sako jaunuolio treneriai, paklausti, kodėl dirba šį darbą. Pasak jų, bokso trenerio darbas yra daugiau hobis, kurio negalima pavadinti gerai apmokama veikla. Trenerio darbą dar galima pavadinti pašaukimu: paprastai treneriai iš idėjos, su meile sportui dirba dėl jaunųjų talentų, o šio darbo-hobio atsisakyti mintys nekyla net tada, kai finansinė sporto padėtis Lietuvoje ne visada džiugina.

17-metis Vladimir Abromovas, sportininko kelią pradėjo vos prieš trejus metus.

„Atėjo į salę sportiško sudėjimo vaikinas. Sako: „noriu išbandyti savo jėgas bokse“. Jį atvedė tėvas, patikėjo mums ir mes pradėjom dirbti, – apie pažintį su jaunuoju talentu ir darbo su juo pradžią pasakoja treneris. – Pusę metų atidirbom, nuvažiavom į Lietuvos čempionatą, tapom prizininkais. Dar po metų jis laimėjo Lietuvos jaunių čempionatą – tapo pirmas.“ Iškart po trenerių minėtos pergalės V. Abromovas buvo priimtas į Lietuvos nacionalinę komandą.

Treneriai pasakoja, kad atėjęs į bokso treniruotes nuo pirmų dienų Vladimir parodė savo perspektyvą, užsispyrimą ir norą siekti sporto aukštumų. Jaunuolis su didžiuliu atsakingumu ir disciplina eina į sporto salę du kartus per dieną, o tai duoda puikius rezultatus: jis ne tik užėmė 1 vietą minėtame čempionate, bet ir 2023 m., Europos jaunių čempionate iškovojo 3 vietą.

„Spalį vyks pasaulio čempionatas. Kad sportininkas augtų, jam reikia stipresnių priešininkų, naujų priešininkų, reikia važiuoti į vis naujas kovas, kad būtų vis didesnių pasiekimų“, – pasakoja V. Krivojus.

Svarbiausia – savimotyvacija ir darbštumas

Treneriai pasakoja, kad tokių sportininkų kaip Vladimir pasitaiko kartą per dvidešimt metų. „Mažai tokių sportininkų kaip Vova. V. Abramovas iš daugiavaikės šeimos, šiuo metu gyvena savarankiškai bendrabutyje, tėvai išsiskyrę. Nepaisant visų sunkumų jis labai stengiasi. Nesustoja vietoje, eina į priekį“, – apie savo mokinį tik teigiamai atsiliepia Valentinas Mironov ir tikisi, kad ateityje V. Abramovas pasieks olimpinio medalininko Evaldo Petrausko rezultatų.

Paklausti, ar reikia kaip nors motyvuoti, paskatinti jaunąjį sportininką eiti į priekį, treneriai sutaria, kad paprastai vaikinas pats savyje randa jėgų. „Būna, kai jis pasidaro liūdnas, kas nors mokykloje ne taip. Tada man kaip treneriui užtenka su juo pasikalbėti ir jis eina toliau. Vova – malačius. Nedaug tokių kaip jis. Stengiasi eiti į priekį, o juk galėtų būti vienas žingsnis į šoną...ir viskas“, – apie niekada rankų nenuleidžiantį Vladimir Abramovą kalba treneriai.

Įspūdingų rezultatų vaikinui pasiekti padeda ne tik išskirtinis talentas, bet ir begalinis darbštumas. „Būna, kai kuriems žmonėms viskas išeina iš pirmo karto. O Vovai ne visada pavyksta. Bet jis dirba, dirba ir dar kartą dirba, kol jam pasiseka. Pasakysi jam 1000 kartų mušti į maišą, jis ir muš, nesvarbu, kaip sunku jam bus“, – dalinasi bokso treneriai ir priduria, kad vaikams reikia sportuoti mažiausiai tris kartus per dieną, kad jie galėtų nugalėti, važiuoti į varžybas, ko nors pasiekti.

Kaip sako V. Krivojus, labai svarbu, kad tokie pasiekimai nelieka nepastebėti: neseniai Vladimir perspektyvumas buvo įvertintas „Arimex“ skiriama stipendija, jis taip pat pateko tarp sportininkų, kuriems mokama Vilniaus miesto savivaldybės įsteigta aukšto meistriškumo sportininkų stipendija. Trenerio nuomone, jaunieji sportininkai tiesiog privalo būti remiami, o kiekviena finansinė paskata, kad ir labai menka, yra be galo reikalinga kelionėms į čempionatus ir pan. „Be finansų prasimušti sporte praktiškai neįmanoma“, – sako treneris.

Taikiai sportuoja įvairių tautybių jaunimas

Bokso treneriai patvirtina visuomenėje sklandančią nuomonę, kad anksčiau sportuoti ateidavęs jaunimas būdavo darbštesnis, labiau užsidegęs.

„Dažniausiai vaikus atveda boksuotis tėvai. Aš iš karto klausiu: „čia tu nori boksuotis ar tėvai?“ Ir tada, būna, jie suabejoja“, – patirtimi dalinasi V. Krivojus. „Būna, pradeda sportuoti su entuziazmu, bet vėliau dingsta kaip į vandenį. Nekiekvienas gali boksuotis. Juk mūsų sportas toks „švelnus“, – juokauja V. Krivojus.

Jie sako, kad matomas didelis skirtumas tarp lietuvių keturiolikmečių ir tokio paties amžiaus ukrainiečių: pastarieji – brandesni, ragavę kito gyvenimo, nei lietuviai, puikiai suprantantys, kas yra kova už būvį, išgyvenimas, ar net karo žiaurumai.

Tituluotas 16-metis šuolininkas į vandenį M. Lisauskas:  „Kiekviena diena – naujas iššūkis“

Prieš 10 metų atėjo į baseiną nemokėdamas plaukti, o šiandien jo kišenėje jau keli Europos medaliai šuolių į vandenį rungtyse. Susipažinkite: Martynas Lisauskas, 16-metis Sostinės sporto centro šuolininkas į vandenį, kuris, kaip sako jo treneris, nekantrauja pasiekti vis daugiau. Apie Martyno kelią, tėvų vaidmenį padedant savo vaikams sportuoti ir įkvėpimo siekti aukštų rezultatų kalbamės su Martynu ir jo treneriu Kęstučiu Autuku – vienu pirmųjų šuolių į vandenį sporto šakos trenerių Lietuvoje, šuolininkus treniruojančiu jau 50 metų.

Martyno kelias: nuo laibo berniuko iki perspektyvaus sportininko

Išmokęs plaukti Martynas iškart susidomėjo šuoliais į vandenį. „Jau mokėdamas plaukti perėjau į didįjį baseiną ir ten matydavau šuolių į vandenį treniruotes. Kai jos vykdavo, aš ne plaukdavau, o tiesiog žiūrėdavau, kaip jie treniruojasi“, – apie tai, kaip susižavėjo šuolių į vandenį sportu ir stebėdavo šuolininkus pasakoja Martynas.

„Tuometinis jo treneris, mano buvęs auklėtinis, man pristatė šį aštuonerių metų mokinuką kaip gabų sportininką ir pasiūlė jį prijungti prie mano jau turimos grupelės. Tiesą sakant, suabejojau, nes mano mokomų paauglių grupė jau buvo suformuota, šiek tiek pažengusi, labiau orientuota į sportinę veiklą, o ne neformalų užimtumą – juk Martynas buvo dar visai pradžiamokslis. Bet patikintas, kad šis mokinukas turi visus reikiamus duomenis, pradėjau jį mokyti“, – apie mokymo pradžią kalba Sostinės sporto centro treneris K. Autukas.

Nors, kaip pamena treneris, Martynas buvo liaunas ir nedidelio ūgio, bet jo išskirtinė koordinacija, lankstumas, jėga, darbštumas ir kiti gabumai leido jam greitai progresuoti ir jau po kelerių metų Martynas džiugino savo rezultatais. „Būdavo, jam tik pasakai kokią pastabą, jis žiūri į akis, viską supranta, jam taip rūpi ir jis iš karto taiso visas klaideles“, – sako pašnekovas ir pabrėžia, kad, kaip reta, Martynas turi visas šuolininkui į vandenį reikalingas savybes, nuolat nori tobulėti, tad jį siekiant apsaugoti nuo fizinių ir psichologinių traumų, nemalonių pojūčių netaisyklingai nukrentant į vandenį kartais tenka pristabdyti.

„Martynas yra išimtinis, labai motyvuotas vaikas. Retenybė, kad vaikas pats prašo naujų, sudėtingesnių elementų. Visus kitus vaikus tenka šiek tiek pastūmėti, o Martynas auga pats, siekia stiprėti ir rodyti geriausius rezultatus svečiose šalyse“, – teigia treneris.

Pasak trenerio, šuoliai į vandenį ypatinga sporto šaka, nes norint tinkamai pasiruošti šuoliams, tenka atlikti įvairių pratimų sausumoje, plaukioti baseine ir kt., o siekiant išvengti traumų itin svarbus judesių tikslumas.

Kiekvienas paskatinimas įkvepia stiebtis

Šuolius į vandenį vietoje plaukimo pasirinkęs Martynas jau daug metų džiugina savo pastoviais aukštais sportiniais pasiekimais: yra dukart Lietuvos šuolių į vandenį čempionas (2022–2023 m.), prestižinių tarptautinių varžybų „Eindhoven Cup“ nugalėtojas, Pasaulio jaunių-jaunimo čempionato 8 vietos laimėtojas. Svariausias Martyno pasiekimas, tai 2023 m. Rijekoje (Kroatijoje) Europos jaunių-jaunimo čempionate iškovoti du medaliai: bronzos medalis nuo 3 m tramplino ir sidabro medalis nuo 1 m tramplino.

Paklaustas, ar niekada nekilo mintis mesti šuolių į vandenį, ar dar nepabodo šis sportas, jis atsako: „Ne, niekada nebuvo tokios minties. Kiekviena diena – naujas iššūkis. Visi laimėjimai įkvepia. Iškart lengviau treniruotis, siekti dar aukštesnių rezultatų“, – sako Martynas.

Martyno pasiekimai šiemet buvo įvertinti ir „Arimex“ stipendija perspektyviems jauniems sportininkams.

„Tokios premijos kaip ši yra labai gera paskata, didžiulė. Tai tarsi įvertinimas. Juk ne visi gali važiuoti į rungtynes ir ten užimti aukštas vietas ar grįžti su medaliais“, – apie premiją kalba K. Autukas. Jis priduria, kad tokias premijas galima vertinti kaip paskatinimą savo veikloje ūgtelėti, muzikantui – įsigyti naują instrumentą, sportininkui – susitaupyti kelionei į varžybas. „Jei tokių premijų būtų daugiau, būtų tikrai puiku“, – šypsosi pašnekovas.

Ne visi gali būti pirmi, bet visiems reikia palaikymo, o ne spaudimo

Autuko teigimu, Martyno mama labai palaiko savo sūnų, o tėvų palaikymą vaikams jis laiko vienu svarbiausių svertų, nulemiančių vaikų norą siekti sportinių rezultatų, pasirinkti tam tikrą vieną veiklą jų gausoje. Trenerio nuomone, nebūtina vaikui rodyti tiesioginį pavyzdį – taip pat būti sportininku, kad vaikas tokiu taptų. „Labai gražu, jei tėvai savo pavyzdžiu gali vaikui duoti tokį impulsą. Bet daug svarbiau yra bendrauti, domėtis: „kokį elementą tu išmokai, ką padarei, kokios bus rungtynės, kur tu važiuosi?“ Tokie tėvų pokalbiai yra labai svarbūs ir skatina bei užveda vaikus“, – sako jis ir priduria, kad jei dar greta pokalbių kartu savaitgaliais išsiruošiama pasivažinėti dviračiais ar pabėgioti, tai dar labiau įkvepia vaikus.

Tiesa, treneris patvirtina teiginį, kad vienas pagrindinių motyvatorių – noras būti pirmu. Jis pripažįsta, kad mokiniams nepasiekiant aukštų rezultatų, tenka pasitelkti iškalbą, leisti pajusti palaikymą ir padėti suprasti, kad ne visi gali būti pirmi, tenka nukreipti jauno žmogaus mintis į tai, kad galbūt nesėkmė ištiko, nes buvo per mažai pasistengta, ar pasiūlyti idėją, kad galbūt dar neatėjo jo kaip laimėtojo laikas.  Treneris teigia, kad nesėkmės atveju svarbiausia nuimti kaltę nuo vaiko, sugebėti įrodyti, kad ne jis kaltas – tik taip galima įkvėpti judėti toliau.

„Žiūrint, kokia ta nesėkmė. Kartais užtenka pailsėti, atsigauti ir vėl bandyti, – apie savo santykį su nesėkmėmis pasakoja Martynas. – Dabar štai neseniai buvo truputį liūdna dėl to Europos jaunimo čempionato, kuriame negalėjau dalyvauti dėl traumos. Labai laukiau šitų rimtų varžybų, labai ruošiausi. Traumą gavau darydamas šuolį... Labai įtemptai ruošėmės, tikriausiai perspaudžiau, kūnas neatlaikė... Dabar vaikštau pas kineziterapeutą, iki rugsėjo turėčiau atsigauti“.

Jaunasis šuolininkas sako, kad didžiausias jo tikslas – Los Andželo Olimpinės žaidynės, o apie jas svajoti įkvėpė Paryžiaus olimpiadoje dalyvaujantys sportininkai. „Skridome su draugais į Paryžių stebėti šuolių į vandenį finalo“, – šypsosi jis.

Ką reiškia būti jaunų vandens sportininkų vedliu?

Martyno treneris K. Autukas plaukti ir šuoliuoti į vandenį moko jau daugiau kaip 50 metų ir turi išskirtinį ryšį su savo mokiniais. „Kai buvo mano 70 metų jubiliejus, svečiuose buvo ir mano mokinukai. Jie man įteikė tokį gražų prizą, ant kurio buvo parašyta „Žmogus, kuris davė viską“. Klausiau, ką gi tai reiškia, o jie sakė: „jūs ne tik išmokėt mus daryti salto ir visokių elementų, bet ir elgtis prie stalo, bendrauti su žmonėmis kelionėse ir kt.“ Atrodo, nei aš mokiau, nei ką, bet taip savaime išėjo“, – šypsosi jis.

„Džiaugiuosi, kad trenerio darbe galiu duoti žmogui šansą būti kitokiu nei tie, kurie nieko neveikia, trinasi gatvėse be tikslo, padėti žmogui nueiti geresniu, teisingesniu keliu“, – sako K. Autukas ir prisimena du mokinius, kuriems padėjo ištrūkti iš narkotikų liūno.

Vienas paauglys mokinys nusprendė mesti treniruotes, pasidavė neigiamoms įtakoms, tačiau po metų sugrįžo – ir į K. Autuko treniruotes, ir į teisingą kelią. Kitą mokinį treneriui pavyko grąžinti į doros kelią pasielgus intuityviai: nors turėjo pranešti tėvams savo įtarimus, kad jų sūnus vartoja narkotikus, K. Autukas to nepadarė – vietoje to priėmė sprendimą pasitikėti paaugliu, kuris dievagojosi pasikeisiąs, ir būtent parodytu pasitikėjimu padėjo paaugliui pasirinkti sportą vietoje kvaišalų.

Autukas pastebi, kad paauglystė neretai būna labai sunkus etapas, kuriame tėvai turi sugebėti susišnekėti su savo vaiku, rasti kontaktą, išsiaiškinti priežastis, kurios lemia vienokius ar kitokius pasirinkimus, veiksmus, baimes ir kt. „Jei jaunuoliui labai patinka veikla, kas jis bebūtų, šokėjas, smuikininkas, sportininkas ar kt., ir jis turi pavyzdį – pedagogą, jis gali labai daug padaryti, kad liktų toje veikloje ir nepamestų savo žmogaus, kuriam kažką pažadėjo. Ne vien sportiniai rezultatai viską nulemia“, – ne tik tėvų, bet ir trenerio įtaką paauglių motyvacijos atžvilgiu pažymi K. Autukas.

Kodėl ir kokie vaikai šiais laikais lanko treniruotes?

„Laikai labai pasikeitė. Kai buvau toks jaunas kaip dabar Martynas, buvo visiškai kitaip: buvo labai maža veiklų, labai ribotas užklasinių dalykų pasirinkimas. Užsikabinti kur nors sporte būdavo didžiulė prasmė, tai reiškė ir galimybes kur nors išvažiuoti, prasiblaškyti. Dabar dauguma vaikų turi visiškai kitas sąlygas, keliauja su tėvais. Šiuo metu yra žymiai sunkiau sumotyvuoti vaiką ir jį išlaikyti. Bet svarbiausia, kad pats vaikas būtų motyvuotas ir norėtų ką nors veikti, ko nors siekti, kad ta veikla, nors neretai ir pakankamai sunki, jį trauktų, užburtų“, – patirtimi dalinasi K. Autukas ir pažymi, kad be savimotyvacijos, galimybių išvykti svetur bei patirti įspūdžių dalyvaujant varžybose užsienyje, labai svarbu suburti tvirtą komandą: kai kurie vaikai treniruotes lanko vien dėl geros atmosferos, patinkančios kompanijos. Be to, treneris pabrėžia, kad būtent baseine vykstantys užsiėmimai vaikams leidžia išmokti vieno pagrindinių įgūdžių – plaukti. „Tai tarsi higiena“, – sako treneris.

Paklaustas, ar šiuolaikiniai vaikai, paaugliai yra tingūs, treneris su tokiu teiginiu nesutinka. „Na taip, to darbštumo nėra tiek kiek anksčiau, dabar vaikai kitokie, gal net fiziškai silpnesni. Bet yra visokių, negalima pasakyti, kad visi nedarbštūs ir silpni“, – sako jis.

Anot K. Autuko, kai kurie tėvai šiais laikais pervertina savo vaikus, iš jų tikisi daugiau nei šie iš tiesų gali ar yra talentingi. „Bet kokiu atveju, nereikia vaiko spausti. Reikia skatinti, kad vaikui būtų įdomu, rodyti dėmesį, kalbėti apie tai, kad reikia šokti ar sportuoti, kad giminaičiai ateis pasižiūrėti koncerto ar varžybų. Tik jokiais būdais negalima perlenkti lazdos“, – pasakoja treneris. Jis pažymi, kaip svarbu tėvams atvirai kalbėtis su vaiko veiklos pedagogu, kuris padės suvokti, kad nebūtina būti pačiu geriausiu savo veikloje, kad ta veikla neštų naudą: bendravimas su bendraminčiais, įvairios išvykos, patirtys varžybose ar koncertuose yra reikšmingos ir padeda įvairiose gyvenimo srityse.

Lietuvos rekordininkas bėgikas Danielius Vasiliauskas: „Nė karto nebuvo minties sustoti“

„Šiais laikais sportuoti ateina tiek ryžtingi, tiek ir kartais savimi abejojantys vaikai. Reikia padaryti taip, kad jie imtų savimi pasitikėti, išeitų iš savo kiauto. Trenerio pareiga paskatinti, kad tą nedrąsiai žengiamą žingsnį vaikas padarytų drąsiau. Ne tik sporto arenoje ar manieže, bet ir gyvenime,“ – sako Sostinės sporto centro lengvosios atletikos trenerė Irina Krakoviak-Tolstika, treniruojanti 18-metį lengvaatletį Danielių Vasiliauską, vieną po kito skinantį Lietuvos sprinto rekordus.

Savo laiku Lietuvos 800 m ir 1500 m bėgimo čempionė, olimpietė, jau 14 metų dirbanti trenere Irina sako, kad didžiausia jos darbo prasmė – skiepyti vaikams meilę sportui. Ilgą laiką negalvojusi būti trenere, bet baigusi profesionalios sportininkės karjerą, I. Krakoviak-Tolstika džiaugiasi galiausiai atradusi savo pašaukimą, galėdama kitiems duoti rūpestį ir įkvėpimą. Ji drauge su kitu treneriu Andrejumi Tolstiks treniruoja bėgiką Danielių Vasiliauską. 18-metis lengvaatletis specializuojasi trumpų nuotolių (sprinto) rungtyse ir jau yra tapęs Lietuvos U13 (60m), U16, U17, U18 (100m, 200m) rekordininku.

„Lankiau futbolą ir pastebėjau, kad lakstau greičiau už kitus, todėl pradėjau lankyti bėgimą“, – apie mintį imtis lengvosios atletikos būnant 10-ties metų pasakoja Danielius. Trenerė sako, kad nuo pat vaikų amžiaus grupės Danielius pradėjo demonstruoti aukštus rezultatus, skinti pergales ir gerinti Lietuvos rekordus, o nuo 2018 m. tvirtai ir užtikrintai stovi ant prizininkų pakylos – iškovojo Lietuvos vaikų, jaunučių, jaunių ir jaunimo čempiono titulus.

Kaip pastebi trenerė, pradėjęs bėgioti Danielius išsiskyrė greitumu ir vidine jėga, savo sprinterio dvasia, mėgo adrenaliną. Beveik iš karto Irina pamatė, kad šis vaikinas gali pasiekti itin gerų rezultatų ne tik 60 metrų, bet ir 200 metrų rungtyse. „Jam labai rūpi tai, ką jis daro, jis labai stengiasi. Žinoma, jam kaip ir daugumai jaunimo reikia priminti, kad rezultatams pasiekti yra būtina laikytis disciplinos,“ – šypsosi Irina.

„Ar mokysies mokykloje, ar dirbsi kokiame nors kolektyve, gavęs padrąsinimą ir aplinkos, trenerio būsi pasiruošęs gyvenimui, turėsi stuburą. Sportas disciplinuoja: vaikas mokosi tvarkytis savo dienotvarkę, ko nors atsisakyti, nepabūti kur nors su draugais, susitvarkyti savo mitybą, skaityti geras knygas tam, kad augtų visapusiškai. Prasmingiausia mano darbe yra tai, kad padedu jaunam žmogui eiti gyvenimo keliu ir pasibaigus treniruotėms, ir už mūsų maniežų ribų,“ – kalba Irina.

Danielius labiausiai didžiuojasi 2022 ir 2023 m. iškovotais Europos jaunimo olimpinių festivalių sidabro medaliais ir sako, kad svajoja dalyvauti olimpinėse žaidynėse. Vaikinas pasakoja, kad jam labai patinka bėgioti, siekti vis geresnių rezultatų, o minties mesti šį sportą niekada nėra turėjęs.

„Kadangi labai mėgsta greitį, Danielius kažkada buvo užsimanęs nusipirkti motociklą. Galvojau, neduok Dieve, tik ne motociklas, nes jis tikrai nevažiuos tik 70 km/val. greičiu... Po ilgų pokalbių su juo ir jo mama to motociklo jis nenusipirko,“ – atsidūsta Sostinės sporto centro trenerė.

Jauniems sportininkams įvertinimai – itin svarbu

Paklausta, ką reiškia būti lengvaatlečiu, Danieliaus trenerė teigia, kad tokioje individualioje sporto šakoje kaip lengvoji atletika tenka vienam (o ne komandoje, kaip, tarkime, futbole) stoti į akistatą su savimi ir nugalėti save.

„Pergalės atveju sakau: įdėjai darbo ir gavai, taip ir turėjo būti. Kai išeiname į taką, išgirstam šūvį, išbėgam – tada jau turime kovoti iš paskutiniųjų. Nieko neturime dovanoti. Žinoma, kiekvienas sportininkas prieš startą jaudinasi ar net bijo, bet tai normalu – jei to nebūtų, gal net nebūtų rezultatų.

Bet reikia prisiminti: kiekvienas nori būti pirmas ir tie, kuriuos tu aplenkei, antras ar trečias, jie visi treniruosis dar daugiau ir sieks tave aplenkti, būti pirmi. Todėl niekada negalima užmigti ant laurų ir sustoti,“ – savo filosofija dalinasi Irina.

Dar vaikams labai rūpi aplinkinių nuomonė: nors jie to nepasako, bet galvoje vis sukasi mintys – o ką pagalvos kiti? „Visada sakau: tu to nedarai dėl kitų, tu tą darai dėl savęs.“ Be to, jaunų žmonių gyvenimuose iššūkiu tampa ne didelis fizinis krūvis, o psichologinė įtampa, informacijos gausa ir kiti išblaškantys trikdžiai.

Ji prisimena atvejį, kai vienas puikiai parengiamuosiuose bėgimuose startavęs sportininkas prieš pagrindinį bėgimą pasinėrė į telefoną, skaitė įvairius atsiliepimus, pagyras ir...prieš pagrindinį bėgimą per mažai susikaupęs parodė prastesnį rezultatą. „Po to jis gailėjosi, kad man neatidavė telefono ir tinkamai nesusikaupė. Kartais ne klaida bėgime, o kitokia smulkmena pakiša koją. Labai gerai, kai tokiais atvejais sportininkai išanalizuoja situaciją ir padaro išvadas, tokiu būdu mokosi ir kitąkart elgiasi kitaip“, – pasakoja Irina.

Ji pabrėžia, kad jauniems sportininkams visi laimėjimai ir įvertinimai yra itin svarbūs ir neretai atveria galimybes. „Paskatinimai leidžia jaunimui atsidėti lėšų jų siekiams, kelionėms, tobulėjimui, ar tiesiog naujiems bėgimo bateliams. Juk viskas kainuoja. Jauniems sportininkams sportas yra investicija“, – apie tokius paskatinimus, kaip neseniai Danieliaus gauta „Arimex“ stipendija, kalba trenerė. Pats Danielius sako, kad šiuo metu jam visko pakanka, tad šįkart piniginį paskatinimą atsidės ateičiai: kartais pinigų prireikia ir vykstant į varžybas ar joms ruošiantis.

Sportininkų kelyje pasitaiko ne tik pergalių, bet ir nesėkmių

Irina Krakoviak-Tolstika pasakoja, kad jos treniruojamiems sportininkams patyrus nesėkmes ji visada stengiasi su jais daug kalbėtis, kad lengvaatlečiai reflektuotų tai, kas įvyko. „Visada sakau: priimk, kaip yra. Tai – atspirties taškas. Tu turi judėti į priekį, negali tiesiog nuleisti rankas, atsisėsti, būti kambary tarp keturių sienų ir ten save graužti. Ne, tai nebus išeitis. Tai kaip tik gali virsti rimtesne problema, tarkime, depresija, nebeturėjimu jėgų ateiti iki treniruotės ar pan. Reikia tiesiog uždaryti tas duris, palikti tą nesėkmę tame kambaryje ir eiti toliau veikti. Viskas, kas turi atsitikti gero, dar yra priešaky, tai dar atsitiks. Juk mes galime šią situaciją pataisyti“, – motyvaciniais patarimais dalijasi ji.

„Gal šie metai man buvo sunkesni: labai daug traumų... Bet nė karto nebuvo minties sustoti. Manau, kad šį rudenį sugrįšiu sportuoti atsigavęs“, – sako Danielius.

Irina pabrėžia, kad jauniems sportininkams labai svarbus palaikymas – ji nuolat primena nesureikšminti nesėkmių ir žvelgti tik į priekį. „Noras būti pirmu – labai sveikintinas, bet jei būti pirmu nepavyksta, mes negalime jauno žmogaus palikti vieno. Kartais reikia apkabinti, paguosti – aš ir esu tam šalia, ir viską puikiai suprantu, nes ir man taip buvo“, – pripažįsta ji.

Taip pat trenerė akcentuoja, jog ypač svarbus yra šeimos dėmesys. Šeimoje auginant sportininką būtina atvykti į treniruotes, varžybas, domėtis vaiko pasiekimais. „Kai visa šeima gyvena tuo, kuo gyvena vaikas, jis jaučia labai didelį palaikymą“, – sako ji ir priduria, kad iškilus sunkumams visada kreipiasi į tėvus, kad jie padėtų motyvuoti, drauge padrąsinti vaiką.

Be to, pasak trenerės, sportas gali būti suvokiamas ne tik kaip profesionalus užsiėmimas, bet ir užimtumas vaiko gyvenime: daugelis tėvų trenerei sako, kad būtent tuo užimtumu jie labiausiai ir džiaugiasi, nes jiems nereikia bijoti, kad laisvo laiko neužimtų blogi įpročiai ar net narkotikai.

17-metė Varvara: kišenėje – pasaulio dziudo bronza, planuose – olimpinės

„Dziudo – visas mano gyvenimas“, – sako Varvara Kuchar, septyniolikmetė dziudo sportininkė, kurios sąskaitoje jau ir pasaulio bronzos medalis, ir Lietuvos jaunimo čempionato auksas, ir begalė kitų apdovanojimų. „Nors ji turi padėti savo tėčiui, dviems broliams ir šeimos globojamai mergaitei buityje, Varvarai tai netrukdo dukart per dieną treniruotis ir siekti vis geresnių rezultatų“, – pasakoja Sostinės sporto centro Varvaros trenerė Svetlana Vetrova. Kaip ištikus sėkmėms ir nesėkmėms judėti toliau – pokalbyje su trenere ir jos mokine.

Į dziudo atvedusi draugystė ir sportas prie širdies

Daugiau kaip 20 metų trenere dirbanti S. Vetrova pati yra 8 kartus laimėjusi 1 vietą Lietuvos suaugusiųjų dziudo čempionate, Europos taurės suaugusiųjų čempionate pelniusi 5 vietą, o Pasaulio studentų čempionate – 7 vietą. Sostinės sporto centre ji treniruoja Varvarą nuo tada, kai jai buvo aštuoneri. Nors, kaip teigia trenerė, joms susipažinus sportininkė taip pat lankė gimnastikos, plaukimo, karatė treniruotes bei kitus būrelius, bet ilgainiui juos visus nurungė dziudo treniruotės. „Kažkaip labai užkabino, patiko, sekėsi. Nors ir kiti sportai sekėsi, bet dziudo buvo prie širdies“, – pripažįsta Varvara.

„Pažinojau jos mamą. Pirmą kartą atvažiavus pamačiau Varvarą savo namuose kabant aukštyn kojom ant skersinio. Pastebėjau, kad ji sportiška, pasiūliau jai ateiti į dziudo treniruotes. Mama sakė, kad ji nebepatemps dar vieno būrelio“, – pasakoja trenerė.

Pradėjusi sportuoti Varvara susibendravo su kitais S. Vetrovos mokiniais ir ši draugystė tapo viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių mergaitę pasirinkti dziudo kaip pagrindinę savo sporto šaką.

Kaip tapti geriausiu?

Trenerė prisimena tą dieną, kai Varvara tapo trečia pasaulyje, o penketuke nebuvo nė vienos sportininkės iš Europos. „Mes nesitikėjome. Bet tai buvo jos diena, ji laimėjo prieš visas priešininkes, kurioms paprastai pralaimėdavo. Be to, paskutinė priešininkė – amerikietė – jai buvo labai paranki, labai tiko kovos stilius,“ – apie Varvaros pasiekimą Zagrebe vykusiame pasaulio jaunių čempionate pasakoja ji.

„Faktas, kad aš galiu dar geriau, dar daugiau. Juk ir kitos sportininkės juda, treniruojasi. Ir po pralaimėjimų...tiesiog eini toliau, nes reikia“, – sako Varvara, paklausta, kas ją įkvepia judėti į priekį šios pergalės ir sėkmių bei nesėkmių atvejais.

Pasiteiravus, ar sėkmė pasaulio čempionate jos mokinės neapakino, Svetlana tvirtina, kad atsipalaiduoti ar užmigti ant laurų nebuvo, kada: iki pasaulio čempionato ji paprastai užimdavo įskaitines (septintas vietas). Du kiti Svetlanos mokiniai – jos sūnus ir geriausia Varvaros draugė – anksčiau šiais metais Europos čempionate ir festivalyje iškovojo antras vietas, o vėliau vykusiame pasaulio čempionate, kaip juokavo visi drauge, išaušo ir Varvaros diena. „Visi mano vaikai į visas varžybas važiavo pasiruošę, bet gal kartais Varvaros svorio kategorijoje būdavo daugiau žmonių, gal iškrisdavo nesėkmingi burtai, su kuo kovoti“, – apie tai, kodėl kartais, atrodytų, vienodai pasiruošusiems sportininkams pavyksta pasiekti skirtingų rezultatų, kalba trenerė.

Kaip motyvuoti vaikus?

„Anksčiau vaikai į treniruotes ateidavo patys, ateidavo kiemais, atsivesdavo dar penkis draugus su savimi, būriuodavosi vos ne ištisomis grupėmis. O dabar vaikus atveda tėvai, kurie kažkur girdėjo apie šį sportą ar patys jį praktikavo“, – sako Svetlana ir pripažįsta, kad tikrasis trenerių darbas prasideda tik tada, jei po susidūrimų su pirmaisiais sunkumais vaikai nepasitraukia iš sporto, o tėvams pavyksta juos motyvuoti.

Ji pabrėžia, kaip svarbu yra burti, jungti vaikus ir net jų tėvus už treniruočių ribų: tokiu tikslu vyksta vaikų stovyklos, organizuojamos dziudo bendruomenės šeimų išvykos baidarėmis ir kt. „Labai patinka visos veiklos, kurias organizuoja trenerė – labai jai už tai ačiū. Kartais atrodo, kad jei nebūtų trenerės, nebūtų ir dziudo“, – apie Svetlaną pozityviai atsiliepia jos mokinė.

Anot trenerės, jei vaikai pradeda važinėti po turnyrus, pamato aukšto lygio kovas, sportininkus, gerai jaučiasi savo sportininkų bendruomenės kolektyve – tai juos įkvepia, jie būna motyvuoti siekti vis daugiau, pasirenka mokyklą su sportine pakraipa ir kt. „Visada sakau: kol jauni, turite galimybių, sportuokite, o visa kita dar spėsite nuveikti vėliau“, – motyvacijos receptais dalijasi Sostinės sporto centro trenerė.

Tapti ir būti tituluotu dziudo sportininku – sunku

Dėl tam tikrų valstybės skatinimo sistemos pokyčių šiuo metu tokio lygio kaip Varvara sportininkai negali gauti stipendijų, kurios yra tiesiog būtinos norint nukeliauti į varžybas, pasirūpinti tinkamais maisto papildais sportuojantiems ir kt. Tačiau esama alternatyvų: šią vasarą Varvara tapo „Arimex“ stipendijos jauniems perspektyviems sportininkams gavėja. Paklausta, ar tokie paskatinimai neišlepina jaunuolių, trenerė sako, kad piniginiai paskatinimai yra tiesiog būtini. „Vien 2023 m. Varvara tapo visų amžiaus grupių Lietuvos čempionatų laimėtoja, pasaulyje buvo trečia, o šiais metais jau laimėjo Lietuvos jaunimo čempionatą ir pelnė trečią vietą Europos suaugusiųjų Taurės varžybose Varšuvoje – sutikite, kad tokius perspektyvius sportininkus privalome paskatinti“, – jaunos sportininkės titulus vardija trenerė.

S. Vetrovos teigimu, dziudo – viena populiariausių sporto šakų pasaulyje: pvz., į kai kurias Prancūzijoje vykstančias varžybas bilietai būna išpirkti jau prieš metus, daugelyje didesnių valstybių yra daug klubų, lygų. „Labai sudėtinga su jais konkuruoti. Ir kai mes atvažiuojam, tarkim, į Japoniją iš mažos Lietuvos... Kai pagalvoji, lietuviui patekti į tokios populiarios sporto šakos trejetuką, būti vienu geriausių iš viso pasaulio – tai kaip stebuklas“, – apie buvimą Lietuvos dziudo sportininku kalba trenerė.

Kaip suprasti, šokiai, dziudo ar kt.?

Paklausta, kaip suprasti, kokią veiklą savo vaikui parinkti, trenerė pataria vesti vaikus į įvairius būrelius, žiūrėti, kas patinka ir tinka vienam ar kitam, taip pat konsultuotis su savo sričių profesionalais.

„Pavyzdžiui, dziudo – labai įvairi sporto šaka. Tinka ir mažam, ir aukštam, ir stambiam, ir lieknam. Yra įvairių svorio kategorijų, atliekamų veiksmų ir kt. Bet svarbiausia – kovingas charakteris. Visose sporto šakose to reikia, bet dvikovose toks charakteris dar reikalingesnis“, – sako S. Vetrova. Ji priduria, kad Varvara – tikra kovotoja, o pati mergina sako, kad vienas didžiausių jos tikslų – olimpinės žaidynės.

Undinėlė Smiltė Plytnykaitė: skaičiuoja aukso medalius ir planuoja dalyvauti artimiausioje artimiausiose olimpinėse žaidynėse

Smiltė Plytnykaitė lanko plaukimą nuo 5-erių. Nors norėjo tik išmokti plaukti, netrukus išbandė ir įvairaus lygio plaukimo varžybas ir ėmė stebinti pasiekimais. Pirmąjį savo rekordą dar neturėdama nei  13-os Smiltė pasiekė 100 m krūtine rungtyje, „aplenkdama“ buvusią rekordo savininkę Rūtą Meilutytę. Medaliai, rekordai sekė vienas kitą, nors treniruotis niekada nebuvo lengva: gyvendama ir mokydamasi Nemenčinėje ji spėja ir 8–9 kartus per savaitę treniruotis Vilniuje.

Ką reiškia būti tokia perspektyvia plaukike, kaip ugdyti talentus ir kiti plaukimo užkulisių klausimai pokalbyje su Smilte ir ją nuo pat karjeros pradžios treniruojančiu Sostinės sporto centro treneriu – Kęstučiu Steponavičiumi.

Undinėlę į baseiną atvedė seneliai

Smilė pasakoja, kad į plaukimą ją atvedė seneliai. „Buvau labai judri, turėjau labai daug energijos, todėl seneliai norėjo tą mano energiją išnaudoti. Kadangi dažnai būdavau su seneliais, mes kartu eidavome prie ežero, jie norėjo, kad man būtų saugiau maudytis ežere. Taigi, atvedė išmokti plaukti. Jie buvo pirmieji mano plaukimo iniciatoriai“, – šypsosi mergina.

Prie Gėlos ežero išsidėsčiusioje Nemenčinėje užaugusi ir ten vis dar gyvenanti Smiltė sako, kad šiandien iš visų savo pasiekimų labiausiai didžiuojasi 2022 m. Europos jaunių olimpinio festivalio varžybų auksu. „Į jas dėl tam tikrų priežasčių neturėjau važiuoti, tačiau galiausiai važiavau ir...jaučiausi tarsi nenusipelniusi, bet lyg ir nusipelniusi ten dalyvauti. Jaučiau labai didelį spaudimą eidama plaukti krauliu 100 m rungties paskutiniame finale. Tada iš savęs nieko nereikalavau, tiesiog norėjau parodyti, ką galiu ir...laimėjau Lietuvai pirmą vietą. Tai tikriausiai įsimintiniausias, daugiausiai sunkumų pereiti privertęs mano startas“, – atsidūsta ji.

Kaip ir kiekvienas perspektyvus sportininkas Smiltė turi olimpinių planų. „Šiemet abejojau, kad pavyks patekti – nepatekau. O 2028 m. olimpiadoje, manau, dalyvausiu. Dabar tikiu savimi, tikiu, kad galiu ten patekti“, – sako ji.

Plaukimas – sudėtingas pasirinkimas

Steponavičius sako, kad pasirinkusieji profesionalų plaukimą jau jauname amžiuje turi išmokti susidėlioti prioritetus. „Nedaugeliui tai pavyksta, nes be plaukimo ir mokslų, laisvo laiko lieka labai mažai. Profesionalūs plaukikai vien plaukimo baseine praleidžia 8–10 kartus po ~2 val (apšilimai ir treniruotės) per savaitę, taip pat 2–5 kartus po ~1 val. dirba sausumoje (mobilumas, bendras fizinis pasirengimas). Bet taip treniruojantis be gero maisto ir kokybiško poilsio rezultatų nebus, tad labai svarbu, kaip sportininkas susidėlioja likusį laiką, kurį dar turi skirti poilsiui, mokslams, šeimai, draugams, pomėgiams“, – pasakoja treneris.

Jis sako, kad Smiltė į mokslus žiūri rimtai ir kol kas suspėja viską susitvarkyti. „Beje, labai ačiū Antakalnio gimnazijos direktorei Anželikai, kuri padeda suderinti atsiskaitymus su stovyklomis, nes bent 2–3 mėnesius per mokslo metus būname išvykę į stovyklas ar varžybas“, – priduria jis.

Paklaustas, kuo ypatingi dabartiniai jaunieji sportininkai, K. Steponavičius sako, kad kiekviena karta turi savo stiprybių ir silpnybių. „Šią kartą gal sunkiau išlaikyti koncentruotam darbui ilgesniam laikotarpiui ir įskiepyti, kad tik nuoseklumas parodys gerus rezultatus ir leis peršokti į aukštesnį lygį. Bet iš kitos pusės, vaikai labai greitai įvaldo įvairius sudėtingus techninius elementus ankstyvesniame amžiuje“, – pastebi treneris.

Jis taip pat paneigia mitą, neva motyvuoti vaikus judėti yra vis sudėtingiau. „Šiandieniniams vaikams dažnai tėvai yra pakankamai dideli autoritetai. Tad jei pradėsite judėti patys, vaikai tikrai neatsiliks. O ypač kai yra tiek įvairių ir įdomių sporto šakų ir galimybių įsigyti įvairaus inventoriaus ir išbandyti kažką naujo. Svarbu tik rasti laiko“, – šypsosi treneris.

Kaip plaukikai įveikia „nebegaliu“?

Kaip ir visi atkakliai savo veikloje rezultatų siekiantys žmonės, jaunieji plaukikai pavargsta, jiems tenka vėl įsikvėpti tam, kad galėtų judėti į priekį. „Taip, buvo momentų, kai buvo ir sunku, ir nebegaliu... Bet tas noras, keliavimas po pasaulį su visais plaukikais duoda motyvacijos toliau sportuoti. Laimėjimai taip pat yra labai didelė motyvacija: kai jų nėra, tikrai būna sunku. Tėvai taip pat labai prisideda: man jų palaikymas reiškia labai daug. Aišku, daugiausia palaikymo gauni, kai ką nors pasieki, tikrai visada smagu, kai žmonės tave palaiko. Na, o tėvai palaiko, kad ir kas nutiktų“, – savo įkvėpimo šaltinius vardija Smiltė ir priduria, kad sunkius etapus visada padeda įveikti ja tikintis treneris.

Pasak K. Steponavičiaus, plaukimo sporte itin svarbu išsikelti norimus pasiekti tikslus ir treneriui su mokiniu susitarti, ką reikia padaryti, kad tie tikslai būtų pasiekti. „Nesėkmės kaip ir sėkmės yra natūrali viso sporto ir gyvenimo dalis. Būna įvairių momentų, kartais sportininkams reikia tiesiog apkabinimo ar palaikymo, kartais jie nori tai suvirškinti patys. Mane labai džiugina, kai nesėkmės motyvuoja iš karto kibti į darbą ir taisyti, kas nepavyko. Svarbiausia, kiek įmanoma iš jų pasimokyti ir pasistengti nekartoti tų pačių klaidų“, – pasakoja treneris.

Perspektyvius sportininkus reikia paskatinti

Smiltė treniruojasi itin daug, o jos įdirbį rodo tokie pasiekimai kaip Europos jaunių olimpinio festivalio (2022 m.), Europos jaunimo čempionato (2023 m.) aukso medaliai ir pagerintas minėtas rekordas. Šiais metais Smiltės pasiekimai buvo įvertinti ir „Arimex“ stipendija: ji tapo viena iš jaunų perspektyvių sportininkų, kuriems buvo skirta piniginė paskata. Kaip sako mergina, ši stipendija jai labai reikalinga. „Einu pas kineziterapeutą, kurio pamokos man labai tinka, padeda, jas tikrai tęsiu ir ateityje. Pamokos, žinoma, kainuoja, tad bent dalį paramos, manau, panaudosiu būtent joms apmokėti. Na, ir vitaminams, kurių man reikia kaip ir bet kuriam kitam sportininkui“, – teigia ji.

Savo mokinei pritaria ir treneris. „Turime tikrai talentingų jaunųjų sportininkų, kurie pasiekia gerus rezultatus jaunimo lygmenyje ir jau po truputį bando kabintis į profesionalų suaugusių pasaulį. Tokie paskatinimai, kaip „Arimex“ stipendijos, svariai prisideda prie to, kad jaunieji sportininkai nesiblaškytų ir toliau siektų sportinės sėkmės“, – sako jis.

Paklausta, ar paskatinimai ir pergalės neišlepina, Smiltė sako, kad po sunkaus darbo reikia teigiamo atpildo. „Po svarbių startų visada būna kokios nors atostogos, reikia atsigauti, pailsėti. Atrodo, kad ir dėl tų atostogų plauki. Kai grįžti į baseiną pailsėjus, atrodo, kad iš naujo pamilsti plaukimą, būni jo pasiilgus“, – šypsosi pašnekovė.

Kaip suprasti, ar vaikui tereikia išmokti plaukti, ar jis – būsimas olimpietis?

Sostinės sporto centras, kuriame K. Steponavičius dirba su savo plaukikais, yra didžiausia sportinio ugdymo įstaiga Vilniuje, jungianti daugiau nei 20 sporto šakų ir leidžianti vaikams išbandyti ir pasirinkti jiems labiausiai tinkančias. „Visa Sostinės sporto centro programa orientuota siekti aukštų sportinių rezultatų tiek Lietuvoje tiek tarptautiniame lygmenyje, tad vaikai gali bandyti įgyvendinti savo Olimpines svajones“, – sako treneris.

Žinoma, ne kiekvienam lemta būti olimpiečiu „Stengiamės jauname amžiuje neakcentuoti talentingiems vaikams, kad jie yra geresni už kitus. Visi turi praeiti ilgalaikio treniruočių planavimo laiptelius pagal savo amžių ir tiesiog mokintis sportininko disciplinos. Talentingi vaikai dažnai greičiau už kitus išmoksta sudėtingesnius pratimus ar jiems paprasčiausiai natūraliai pavyksta atlikti užduotis geriau. Bet norint tapti profesionalu, vien talento neužtenka, reikia išmokti sunkiai ir kantriai dirbti, nes pasauliniame lygyje yra ypač didelė konkurencija“, – įžvalgomis dalinasi K. Steponavičius.

Pasak trenerio, tėvai gali pastebėti, kas vaikams sekasi, turi sukurti geras sąlygas poilsiui ir jų palaikymui, tačiau neturėtų užmiršti, kad net ir talentingi sportininkai turi dirbti ir su savo silpnosiomis pusėmis. „Tėvai kartais per stipriai įsitraukia į sportinę dalį, norėdami perimti kai kurias trenerių funkcijas. Patarimas tėvams – bendraukite su treneriais ir raskite bendrą kelią padėti sportininkams pasidalinant užduotis, nes aukščiausi rezultatai pasiekiami susidedant iš daug mažų smulkmenų“, – pataria K. Steponavičius.