Šiuolaikinė penkiakovė – daugiakovės sporto šaka, apimanti jojimą (konkūrą), fechtavimąsi, šaudymą (iš pneumatinio pistoleto), plaukimą ir bėgimą.
Penkiakovininkai rungtyniavo jau Senovės Graikijos olimpinėse žaidynėse: 5 stadijų bėgimas (1 stadijas – 192 m 27 cm), po 5 kartus šuolis į tolį (iš vietos), ieties metimas į taikinį, disko – į tolį; laimėdavo 3 rungčių laimėtojas (jei tokio nebūdavo, du stipriausi 5 kartus rungdavosi imtynėse, taip išaiškėdavo laimėtojas). P. de Kuberteno (Coubertin) iniciatyva ∆ debiutavo V OŽ (1912 Stokholmas, Švedija; pirmasis olimpinis ∆ čempionas – švedas G. Liliehėkas, Lilliehöök) ir tapo privaloma sporto šaka. Pagal legendą apie karininką, kuriam nešant į štabą pergalę mūšyje nulėmusį paketą prireikė įveikti 5 kliūtis, buvo pasirinktos 5 rungtys: šaudymas (iš laisvo pavyzdžio pistoleto), plaukimas, fechtavimasis, jojimas ir krosas; rungtasi 5 dienas iš eilės (iki 1948 rungtyniavo tik karininkai). Nuo 1912 kelis kartus keitėsi varžybų trukmė, rungčių eilė, rungčių sąlygos, laimėtojo nustatymas. Rungtyniaujama 1 dieną, jojimo nuotolis sutrumpėjo nuo 1500 m iki 400 m, greitis sumažėjo nuo 500 m/min iki 350 m/min, šaudoma lazeriniu pistoletu, plaukimo nuotolis sutrumpėjo nuo 300 m iki 200 m, bėgimo – nuo 4000 m iki 3000 m, fechtavimosi laikas (kiekvienas su kiekvienu) – nuo 5 min iki 1 minutės. Nuo 2009 pagal naujas taisykles bėgimas ir šaudymas sujungti – yra 3 šaudymo etapai, po kiekvieno jų bėgama 1000 metrų. Olimpinėse žaidynėse iki 1952 vyko tik ind. ∆ varžybos, iki 1956 vyravo Švedijos penkiakovininkai – per 9 žaidynes laimėjo 8 aukso, 5 sidabro ir 4 bronzos medalius (L. Halas, Hall, 2 aukso), 1952-92 buvo rengiamos ir komandinės varžybos (daugiausia – po keturis – aukso medalius yra iškovojusios Vengrijos ir buv. SSRS komandos), nuo 2000 pradėjo varžytis ir moterys (pirmoji olimpinė ∆ čempionė – D. Britanijos penkiakovininkė S. Kuk, Cook).